2016-02-23

Zuroffas ir „Mūsiškiai”

Valdas Vasiliauskas, ką čia ir slėpti, mano buvęs redaktorius „Lietuvos žiniose”, parašė tekstą apie Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius”. Gerą tekstą, gilų, atsietą nuo politinių batalijų, nuo natūralaus praktikuojančio politiko siekio pateikti save kaip problemų sprendėją. Iš esmės nepolitinį tekstą, kuris žvelgia į realijas iš (savanoriškos) tremties „Politikų tribūnoje”.

Bene labiausiai įstrigusi pastaba:
R. Vanagaitė „rado kitą kampą“ ir rašydama apie holokaustą: ji pakvietė į kelionę per žydų žudynių Lietuvoje vietas Efraimą Zuroffą, pasiūlydama drauge ieškoti liudininkų ir tiesos. Vien jau tai avansu dar neparašytai knygai garantavo sensacijos ar net provokacijos sprogstamą užtaisą.
Tačiau toks „kampas“ turi savo kainą: R. Vanagaitė į Šoa (hebraiškas holokausto pavadinimas) Lietuvoje žvelgia pro E. Zuroffo akinius, nesvarbu, kad jį vadina „priešu“ (skyrių pavadinimai „Akistata su priešu”, „Kelionė su priešu”, „Atsisveikinimas su priešu”), kartkartėm bando jam prieštarauti – tai tik vaidyba.
Iš tikrųjų šis „priešas“ yra knygos faktiškas bendraautoris. Kieno vežime sėdi, to ir dainą dainuoji. Man atrodo, kad Rūta sėdi E. Zuroffo vežime, nors knygoje bandoma įtikinti, kad jis buvo tik kuklus svečias.
Pirmą kartą pavartęs „Mūsiškius” rankose, tiesą sakant, nemaloniai nustebau, kad Zuroffui ten skirta tiek daug vietos. Kiek kitaip įsivaizdavau Vanagaitės kūrinio koncepciją. Iš esmės apie tokią pačią nuostabą (ir nusivylimą, nepatenkinus lūkesčių), mano supratimu, rašo ir Vasiliauskas.

Gal būtent dabar atgimė Vasiliauskas publicistas, Vasiliauskas visuomenės ir kultūros kritikas? Pažiūrėsim.