2010-10-25

Pataikavimai statistinei baidyklei

Tomas Janeliūnas "IQ" ir "Delfyje" rašo apie Lietuvos partijų polinkį pataikauti specifiniam rinkėjų tipui:
<...> trumpalaikės sėkmės pavyzdžiai skatina net ir vadinamąsias tradicines partijas vis labiau pataikauti vidutiniam statistiniam rinkėjui, o ne laikytis tvirtos ideologinės pozicijos.<...> Toks pataikavimas visiems naikina atstovaujamosios demokratijos prasmę, o partijos iš esmės apgaudinėja rinkėjus.
Netikėtai šmėkštelėjo galvoje, kad tokio tipo pataikavimas Lietuvoje tikrai neapsiriboja vien tik politika. Galiu netgi pasiūlyti nedidelį eksperimentą.
Vakare žiūrimiausiu metu patariu įsijungti televizorių (jeigu dar turite savo kambaryje tokią apdulkėjusią, seniai primirštą dėžutę), bet kurią iš 3 pagrindinių programų, arba paimti į rankas svarbiausią ir įtakingiausią Lietuvos dienraštį (taip pat jau, ko gero, senokai naudotą pagal paskirtį), pirmąjį ir patį reprezentatyviausią jo puslapį, ir pabandyti prisiminti, kaip jie atrodė prieš gerus 10 metų... Skirtumas, didesnis ar mažesnis, turėtų išryškėti - ir drįstu spėti, kad judėjimo būta tikrai ne aukštesnių standartų ir didesnės atsakomybės link. Nesusilaikysiu tiesmukai nenurodęs "Lietuvos ryto", kurio dramatiškas moralinis nuopuolis, aklai vaikantis masinio populiarumo, esu įsitikinęs, ilguoju laikotarpiu neigiamai paveikė visą Lietuvos žiniasklaidos rinką.

Visuotinio pataikavimo nežinomam statistiniam vienetui (rinkėjui, žiūrovui, skaitytojui...) laikai prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Daugelis viešosios nuomonės formuotojų kažkuriuo metu lyg susitarę nusprendė, kad a) apsimoka aptarnauti tik Jį, tą statistinį, ir b) Jam tinka bet koks produktas, dar geriau, jei menkos kokybės, nes juk Jis vis tiek nepastebės... Kitais žodžiais tariant, šio šiurpaus dirbtinio "statisto", kurio niekas niekada nematė ir negirdėjo, vardan visa visuomenė - visi mes - buvome nužeminti iki bukos ir beviltiškai inertiškos masės, su kuria neįmanomas dialogas, todėl nuoširdaus kalbėjimo - ir švietimo - pastangas turi pakeisti manipuliacijos. Rezultatą turime prieš akis - iškrypėlišką (nerandu kito žodžio, ir tikrai ne todėl, kad tikėčiau kokiais nors pedofilų ar sorososų sąmokslais) politiką, kurią ištikimai aptarnauja pusnuogio Seimo nario šokiai iki džiugios beprotybės sužvaigždėjusioje televizijoje bei nykiausio pesimizmo nuodų pritvinkę - matyt, įsivaizduojamą lietuvį "statistą" tenkinantys - straipsniai lietuviškoje spaudoje.

Bijau, kad "savaime išsipildanti pranašystė" šiuo atveju yra tiksliausia diagnozė. Visuotinis kokybės nuosmukis, sukeltas visuotinio pataikavimo žemiausiems minios instinktams, galiausiai iš tiesų atkratė nemažą dalį labiau susipratusių žiūrovų, skaitytojų, o gal netgi rinkėjų. Psichologiškai sunku nuolatos jausti ir suprasti, kad esi niekinamas ir apgaudinėjamas...

Sunkiausia dalis, žinoma, - pasakyti, ką reikėtų daryti kitaip, kas galėtų pakeisti dabartinį neigiamą judėjimą, plaunantį mūsų visuomeninio ir politinio gyvenimo pamatus. Manau, kad viena vilties gija visada ėjo per švietimą bei, kas ne mažiau svarbu, per atsitiktinę ir individualiai nenuspėjamą saviugdą - ateinanti karta, matyt, visada pasmerkta nešti sunkią jiems paliktų nuodėmių atpirkimo naštą... Kita gija, kurią norėčiau įžvelgti, iš esmės yra pirmosios atmaina - tai aktyvus veikimas, galbūt visai nedidelės "nestatistinės" mažumos, kuri švietimo misiją įgyvendintų savo tiesioginiu, viešai matomu pavyzdžiu - ar kurdami kitokią, atsakingesnę žiniasklaidą, ar plėtodami aplinkosauginius projektus, ar iš vidaus reformuodami nesubrendusias Lietuvos politines partijas... Kitaip tariant, norėčiau tikėti, kad Lietuvoje anksčiau negu vėliau atsiras "kritinė masė" piliečių, kurių judėjimas skirtingomis, tačiau susisiekiančiomis kryptimis prisidės prie sveikesnės demokratinės aplinkos susikūrimo. Pažįstu nemažai jaunų ir šviesių žmonių, todėl vis dar galiu sau leisti tokią viltį :-)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą