2016-02-23

Zuroffas ir „Mūsiškiai”

Valdas Vasiliauskas, ką čia ir slėpti, mano buvęs redaktorius „Lietuvos žiniose”, parašė tekstą apie Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius”. Gerą tekstą, gilų, atsietą nuo politinių batalijų, nuo natūralaus praktikuojančio politiko siekio pateikti save kaip problemų sprendėją. Iš esmės nepolitinį tekstą, kuris žvelgia į realijas iš (savanoriškos) tremties „Politikų tribūnoje”.

Bene labiausiai įstrigusi pastaba:
R. Vanagaitė „rado kitą kampą“ ir rašydama apie holokaustą: ji pakvietė į kelionę per žydų žudynių Lietuvoje vietas Efraimą Zuroffą, pasiūlydama drauge ieškoti liudininkų ir tiesos. Vien jau tai avansu dar neparašytai knygai garantavo sensacijos ar net provokacijos sprogstamą užtaisą.
Tačiau toks „kampas“ turi savo kainą: R. Vanagaitė į Šoa (hebraiškas holokausto pavadinimas) Lietuvoje žvelgia pro E. Zuroffo akinius, nesvarbu, kad jį vadina „priešu“ (skyrių pavadinimai „Akistata su priešu”, „Kelionė su priešu”, „Atsisveikinimas su priešu”), kartkartėm bando jam prieštarauti – tai tik vaidyba.
Iš tikrųjų šis „priešas“ yra knygos faktiškas bendraautoris. Kieno vežime sėdi, to ir dainą dainuoji. Man atrodo, kad Rūta sėdi E. Zuroffo vežime, nors knygoje bandoma įtikinti, kad jis buvo tik kuklus svečias.
Pirmą kartą pavartęs „Mūsiškius” rankose, tiesą sakant, nemaloniai nustebau, kad Zuroffui ten skirta tiek daug vietos. Kiek kitaip įsivaizdavau Vanagaitės kūrinio koncepciją. Iš esmės apie tokią pačią nuostabą (ir nusivylimą, nepatenkinus lūkesčių), mano supratimu, rašo ir Vasiliauskas.

Gal būtent dabar atgimė Vasiliauskas publicistas, Vasiliauskas visuomenės ir kultūros kritikas? Pažiūrėsim.

2015-02-23

Bijai oponento? Ignoruok

Įdomus TAIP'ininkų skelbimas feisbuke: „Daug ir įvairių apklausų Vilniuje aplink mus, bet visos rodo vieną ir aiškų favoritą - Artūrą Zuoką.”

Neaišku kieno ir kaip atlikta „apklausa”, keturi tariamai populiariausi kandidatai – ir nesunkiai užuodžiamas baimės kvapas.

Dabartinis Vilniaus meras, natūralu, keliamas į pirmąją poziciją. Juk rinkimai. Nekelia didesnių abejonių, kad Valdemaras Tomaševskis „apklausoje” atlieka daržo baidyklės vaidmenį – žiūrėkite, kas bus, jei nebalsuosite už mane. Majausko, kaip ir Gražulio, Zuokui tiesiog nereikia bijoti – tai kodėl jų nepanaudojus rinkiminėje agitacijoje?

Tačiau Remigijui Šimašiui nerandama vietos net varganoje ketvirtoje pozicijoje – rimčiausio konkurento geriausia apskritai neminėti. Sunku patikėti, kad Petras Gražulis Vilniuje gali aplenkti Šimašių. Vargu ar tai įstengtų padaryti ir politikos naujokas, mažai kam žinomas Mykolas Majauskas.

Kažkuo primena Vladimiro Putino atsisakymą viešumoje minėti Aleksejaus Navalno – palyginus smulkios, nereikšmingos, ir vis dėlto realią opoziciją išreiškiančios figūros – vardą.

Bent kol kas peršasi viena išvada: Zuokas bijo Šimašiaus. Ir ši baimė, artėjant rinkimams, tik stiprėja.

PS.: OK, liberalų politinė reklama, kurioje neatsirado vietos Majauskui, yra panaši, bet vis dėlto – ne tapati:

Didesnė tikimybė, kad Gražulis pralenktų Majauską, negu Šimašių. Šimašiui būtų reikėję pradanginti Zuoką, kad pasakyčiau: paslydo lygioje vietoje.

Tiesa, būtų įdomu sužinoti, kas atliko apklausą.

2015-02-17

Prezidentei Smetona – „didvyris”

Demokratiškai išrinktos Lietuvos prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė atrado naujų tautos didvyrių:

„Deja, tenka apgailestauti ir prisiimti atsakomybę, kad per 25 metus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos padangėje neatsirado vietos savo didvyrių paminklams pastatyti. Prezidentės nuomonė yra absoliučiai vienareikšmiška: (...) mūsų garbės reikalas iki 2018 m., kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui ir pirmajam Prezidentui Antanui Smetonai".

Vargu ar tai – patarėjos iniciatyva. Neblogas metas suklusti, kai šalies vadovė pradeda (per pavaldinius) vadinti perversmininkų vadą „didvyriu”.

Galiu suprasti ir netgi sveikinu norą pagerbti dr. Basanavičių, tačiau mėginimai reabilituoti ar net išaukštinti Smetoną, turint galvoje pastarojo politinės karjeros vingius – neatsakingi, o gal net ir pavojingi.

Vasario 19 d.: Pridedu platesnį komentarą šia tema: Ką statysime – Smetoną ar Putiną?

Pradėję statyti skulptūras Tautos Vadui, galime nespėti apsidairyti, kai šalia – kad ir ant Žaliojo tilto, vietoje atgrasių sovietinių balvonų – atsidurs ir V. Putino atvaizdas. Geriau pagalvojus, gal ne taip ir keistai žiūrėtųsi tokia kaimynystė?

Izraelio/Palestinos ciklas

Atskirtis Hebrone – patriarcho Abraomo mieste
(Asmeninio archyvo nuotr.)
Dar vienas įdomesnių praėjusių metų projektų – išvyka į Izraelį ir Vakarų Krantą. Pagaliau pavyko įgyvendinti seną svajonę – savomis akimis išvysti ir palyginti abi Žaliosios linijos puses. Deja, Gazos Ruožą, kaip ir daugelį Izraelio vietovių į šiaurę ir į pietus nuo Tel Avivo, teko atidėti būsimoms kelionėms.

Kaip ir buvo galima tikėtis, pamatiniai įsitikinimai ir požiūris į Izraelio-palestiniečių konfliktą nepasikeitė.

Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad savo akimis pamačiau tiek Izraelį – klestinčią nugalėtojų valstybę, tiek ir Palestiną – šalį, kuri, tikiuosi, vieną dieną sugebės tapti atsakinga tarptautinės bendruomenės nare.

Tekstai, praėjusių metų rudenį rašyti naujienų portalui Alfa.lt:

Tel Avivas: brangi vidinių prieštaravimų žemė
Šventasis miestas ir pasaulio pabaigos laukimas
Abraomo prakeikimas: atskirtis ir neapykanta patriarcho mieste
Žmonės be vietos: amžinas Palestinos beduinų troškulys

Minčių, tikiuosi, liko daugeliui mėnesių, o gal ir metų.

Prisiminimai: metai po Maidano

2014 metų sausis. Kovos atspalviai Kijevo Maidane.
(Karolio Kavolėlio/Alfa.lt nuotr.)
Gana netikėtai prisiminiau, jog kiek daugiau nei prieš metus, sausio pabaigoje-vasario pradžioje, lankiausi Kijevo Maidane. Kelios savaitės po pirmųjų mirtinų susirėmimų, kelios savaitės prieš revoliucijos kulminaciją ir „Dangiškosios šimtinės” atsiradimą. Tuo metu, kai dar niekas nežinojo, kuo viskas baigsis – ir kas prasidės.

Ta proga vėl sklaidau tų dienų reportažus ir interviu naujienų portalui Alfa.lt iš Kijevo.

Pagalvojau, kad būtų visai pravartu juos sudėti į vieną vietą – ir pačiam bus patogiau susirasti, praėjus daugiau laiko. Tuo pačiu ir tinklaraštį atgaivinsiu :-)

Viskas, ar beveik viskas, ką mačiau, ką patyriau ir ką jaučiau tomis šaltomis dienomis Kijevo Maidane.

Reportažai:
Pirmoji diena Maidane: revoliucija sukilėlių žodžiais
Maidano Pulkininkas: baimės nebėra – jau pereiti visi rubikonai
Sibirietė Kijeve: nenoriu, kad Ukraina taptų panaši į Rusiją

Platesni interviu:
Maidano aktyvistas: barikadas statyti išmokau Vilniuje
Apie prezidentą banditą – iš taikaus Euromaidano sparno

Ir dar vienas, vėlesnis interviu, darytas telefonu, jau po (tarpinės) revoliucijos pergalės:
Maidano gynėjas: sunkiausia paaiškinti žudynes

2012-02-26

Pavojingos ACTA tendencijos

Euroblogas.lt paklausė, "ar Lietuva turėtų ratifikuoti ACTA sutartį". Atsakiau, o dabar plačiau dalinuosi savo pasvarstymais:
    ACTA atstovauja net keletą pavojingų tendencijų. Visų pirma, sutartis pavojingai į vieną krūvą suplaka materialių ir skaitmeninių prekių “klastojimą” – iš tiesų internete vyksta ne klastojimas, o natūrali tokiai terpei kopijomis besidauginančios informacijos sklaida. Iš tokio primityvaus tapatinimo vėliau seka bandymai skaitmeninių produktų kopijavimą prilyginti “vagystei”, kas yra tiesiog absurdiška. Dar niekas nesugalvojo, kaip įtikinamai įvertinti dėl neautorizuoto kopijavimo autorių negaunamas pajamas – aišku tik tai, jog požiūris, kad “viena filmo kopija = kino teatro bilieto kaina”, neatlaiko jokios kritikos. O ten, kur neįmanoma įrodyti žalos, nėra ir nusikaltimo (ar etinio prasižengimo) sudėties. Galima argumentuoti, kad talentingiems autoriams kopijavimas išeina į naudą, nes tai yra puiki nemokama reklama. Ir vis daugiau autorių patys tai supranta. Žinoma, “piratų” tai neatleidžia nuo to, ką drįsčiau pavadinti moraline pareiga eiti į jiems patinkančių kūrėjų koncertus, seansus kino teatruose, turint tokią galimybę, nepagailėti pinigų originaliems muzikos įrašams. Tačiau skaitmeninio platinimo ateitis – pardavimai už nedidelę arba simbolinę kainą bei savanoriškos vartotojų aukos, pervedamos jų vertinamiems kūrėjams. Ir to turėtų pilnai užtekti, nes tas pats internetas bei kitos šiuolaikinės technologijos iki minimumo sumažino leidybos kainas.

2012-01-23

Gąsdinimas pedofilais

Kartais man būna tiesiog gėda dėl mūsų Prezidentės ir kitų politikų, dėl populiarumo remiančių štai tokią betvarkę:

Klinikos vadovė apkaltino teisėją N. Venckienę, kad ši siekė žūtbūt gauti medikų pažymą dėl mergaitės mokymosi namie. Esą teisėja triukšmavo gydytojų akivaizdoje, mažametę gąsdinta pedofilais, jai liepta įsidėmėti veidus gydytojų, kurie ją tariamai atiduos iškrypėliams. (Alfa.lt)

Kaip suprantu, visa tai vyko daugelio liudininkų akivaizdoje, Venckienei siekiant, drįsčiau teigti, ne pačių švariausių tikslų.

Išties, "mergaitę gąsdino pedofilais"... O po to kažkas stebisi, kodėl Kedžio dukra nenori būti su motina... Ar vadina Venckienės reikalą "šventu"... Man panašiau, kad savo asmenines problemas ši garsiausios dabarties Lietuvos dramos pagrindinė veikėja, deja, projektuoja į niekuo dėto vaiko sąmonę. Dar blogiau, ji tai daro, oficialiai eidama teisėjos pareigas.

2010-10-25

Pataikavimai statistinei baidyklei

Tomas Janeliūnas "IQ" ir "Delfyje" rašo apie Lietuvos partijų polinkį pataikauti specifiniam rinkėjų tipui:
<...> trumpalaikės sėkmės pavyzdžiai skatina net ir vadinamąsias tradicines partijas vis labiau pataikauti vidutiniam statistiniam rinkėjui, o ne laikytis tvirtos ideologinės pozicijos.<...> Toks pataikavimas visiems naikina atstovaujamosios demokratijos prasmę, o partijos iš esmės apgaudinėja rinkėjus.
Netikėtai šmėkštelėjo galvoje, kad tokio tipo pataikavimas Lietuvoje tikrai neapsiriboja vien tik politika. Galiu netgi pasiūlyti nedidelį eksperimentą.

2010-01-20

Citata: R.Ozolas apie mažumas ir lietuvių kalbą


Visa tai skirta aptarnauti ne lietuvių tautos interesą, o, drįsčiau sakyti, Penktosios kolonos. Kai susidaro asmenų grupės, kurios veikia aktyviai ir agresyviai, veikia užnugaryje, slapstydamosi, jos visada, nori to ar ne, tampa Penktosiomis kolonomis. Šiuo atveju prieš lietuvių kalbą eina mažumos. Jos neveikia atvirai, veikia dengdamosi kitais interesais, argumentais ir bando įprasminti savo veiksmus aukštesniu lygmeniu. Kas yra tos grupės: šiuo atveju labai kryptingai veikia lenkų tautinė mažuma, iš dalies rusų ir migruojančios moterys – tos, kurios iš užsienių parsiveža savo pavardes ir kiša čia kaip normalų lietuvių kalbos asmenvardį.
(Romualdas Ozolas, Delfi.lt)

Tiesą sakant, skaitant signataro R.Ozolo pasisakymus, kas kartą darosi vis liūdniau... "Penktosios kolonos", "rusų ir migruojančios moterys"...

2010-01-17

Vaikai, žiniasklaidos isterija ir teisingumas

Nebuvau anksčiau girdėjęs apie 9-ojo dešimtmečio "dienos priežiūros seksualinės prievartos isteriją" ir, konkrečiai, Amirault bylą. Šis pasakojimas sukėlė tam tikrų minčių apie Kedžio bylą:



Kai kurios įrašo vietos tiesiog stulbinančiai panašios į tai, ką aš ir daugybė kitų Lietuvos internautų matėme Kedžio internete išplatintoje medžiagoje.

Vaikų sugebėjimas kurti įtikinamas istorijas, ypač tais atvejais, kai jiems nuolatos kartojami tie patys klausimai, kiek pamenu, iš pradžių buvo minimas ir Lietuvos "pedofilų skandalo" kontekste. Vis dėlto panašu į tai, kad lietuviškoji žiniasklaidos isterija viešojoje opinijoje jau seniai įtvirtino "didvyrio Drąsiaus" įvaizdį, kurio taip lengvai nepavyks atsikratyti.

Žinoma, neketinu teigti, kad Kedžio byloje teiginiai apie seksualinę prievartą tėra bendras tėvo ir dukters išsigalvojimas - tam paprasčiausiai neturiu kompetencijos. Sutinku su tuo, kad prokuratūros veiksmai, kiek galiu spręsti, gali kelti tam tikrų įtarimų dėl bylos vilkinimo. Tačiau man šiuo atveju įdomesnis klausimas, ar Lietuvos žiniasklaidos priemonės kilus skandalui tikrai bandė įvykius įvertinti ir nušviesti kiek įmanoma objektyviau, ar visgi pasidavė polinkiui pirmiausiai klijuoti "patrauklias" (lengviau "parduodamas") etiketes?

Turiu prisipažinti, kad nuo pat pradžių kone instinktyviai vengiau gilintis į tai, kas savaičių savaites buvo transliuojama visų televizijos kanalų eteryje. Visa ši istorija labai skausmingai priminė Jonaitienės bylą - tas pats kraujo ir svetimų kančių ištroškusio žiūrovo skandinimas niekam nereikalingų detalių, tikro ar apsimestinio moralinio pasibaisėjimo ir skubotų išvadų bangoje. Iš tiesų jau ne pirmus metus nebeįstengiu šaltakraujiškai žiūrėti lietuviškosios TV "tiriamosios žurnalistikos", ar kaip ją bepavadintume, laidų. Todėl mano atsakymas į aukščiau iškeltą daugiau retorinį klausimą gana paprastas, nors ir labai subjektyvus: aš netikiu, kad Lietuvos žiniasklaida yra pajėgi susilaikyti nuo bulvarinio stiliaus skandalų vaikymosi. Todėl man gaila, kad Kedys jau yra "teisus", nors jo "tiesos" dar niekas neįrodė, ir kad Linčo teismas Lietuvoje surado tikrai nemažai naujų šalininkų.